Vilnius. Sausio 13-osios g. 2 ( Karoliniškes, Maxsima pard.)
Maloniai kviečiame apsilankyti visus kolekcionierius, antikvaro mylėtojus, Vilniečius ir miesto svečius. Veikia jauki kavinė. Klubo darbo laikas:kiekvieną
šeštadienį nuo 8.00-12.00val.
We kindly invite all collectors, antique lovers, city dwellers and visitors to meet us every saturday from 8a.m. to 12p.m. ! Don't forget to visit the cozy cafe once you are
there.
Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių prieškario fotografijų kolekcija buvo eksponuojama Lietuvos Dailės Muziejaus Vilniaus Paveikslų Galerijoje nuo 2009 metų birželio 4d. iki
rugsėjo 13d. Tai buvo pirmoji publikuota senojo Vilniaus fotografijų kolekcija. 1930-1940 metais fotografuoti Vilniaus vaizdai atskleidžia tuometinę miesto panoramą, architektūros ir gamtos
etiudus. 439 miesto vaizdų stiklo negatyvai saugomi Lietuvos Dailės Muziejuje. Šiame leidinyje surinktos 108 nuotraukos.
A Pre-war Photography Collection by Boleslawa and Edmund Zdanowscy. Vilnius from Castle Hill. 1930-1940
VILNIUS ELEGIES
The pre-war photography collection by Boleslawa and Edmund Zdanowscy was displayed at the Vilnius Picture Gallery of Lithuanian Art Museum from June 4 to September 13, 2009. The collection
containing 439 glass negatives is the property of the Lithuanian Art Museum. This publication contains 108 photographs.
Knygoje sudėtos XIX-XXIa. Vilniaus nuotraukos ir miestui skirti tekstai, kurių ankstyviausias yra 1323m. Gedimino laiškas.
Vytautas Augustinas, Arūnas Baltėnas, Alfonsas Budvytis, Janas Bulhakas, Tyburcijus Chodžko, Jozefas Czechoviczius, Romanas Lorancas, Alteris Kacyzne ir daugelis kitų meistrų fotografavo tas
pačias Vilniaus gatves, bažnyčias, aikštes, kvartalus, panoramas. Albume Jų nuotraukos sudėtos grupuojant pagal objektus ir paisant estetinės logikos.
Greta-esė apie Vilnių (Tomo Venclovos, Czeslawo Miloszo ir kt.), kelionių vadovų (pradedant Adamu Honoriu Kirkoru), atsiminimų (Lucy S. Dawidowicz, Alfredo Doblino, Josepho Franko ir kt.),
kelionių įspūdžių (Keitho Chestertono, Annos Dostojevskajos ir kt.), laiškų ( Žemaitės, Georgo Forsterio ir kt.) ištraukos, Vilniui skirtos eilės.
Įžanginiuose puslapiuose-tekstai Vilniaus gyventojų kalbomis (lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš, rusų, baltarusių).
Sudarytojai: Izaokas Zibucas, Raimondas Paknys
Tekstus parinko ir parengė Audra Kairienė
2 variantai: lietuvių ir anglų kalbomis
240 nuotraukų
Kaina-179.90lt.
Kietas viršelis, aptrauktas drobele, dėklas su aplikacija
Spauda 5x5, formatas 250x320mm, 360 p.
R.PAKNYS PRESS
Vilnius: portrait of a city
Selection of photos and letterpress
The book consists of XIX-XXI c. photos and letterpress on Vilnius of which the earliest is a 1323 letter by Gediminas. Vytautas Augustinas, Arūnas Baltėnas, Alfonsas Budvytis, Janas Bulhakas,
Tyburcijus Chodžko, Jozefas Czechoviczius, Romanas Lorancas, Alteris Kacyzne and many other artists photographed Vilnius streets, churches, squares, quarters and panoramas. In the album the
photos are assembled in accordance to the objects displayed and following a certain aesthetic logic.
Also in the book, essays on Vilnius (Tomas Venclova, Czeslaw Milosz, etc.), extracts from travel guides (Adamas Honoris Kirkorius), remembrances (Lucy S. Dawidowicz, Alfredas Doblinas, Joseph
Frank, etc.), travel impressions (Keith Chesterton, Anna Dostojevskaja, etc.), letters (Žemaitė, Georg Forster, etc.) and poetry dedicated to Vilnius.
The introductory pages display writings in the various languages (Lithuanian, Polish, Latin, Yiddish, Russian, Belorussian) of Vilnius citizens.
Tai Vilniaus kasdienybės istorija – t.y. su kuo keldavo ir guldavo eiliniai miestiečiai, ką jie valgė, gėrė ir kokiose lovose miegojo, kokiom gatvėm vaikščiojo (ir
kaip šios buvo apšviestos). Žodžiu, tai buities ir smulkmenų istorija, viena įdomiausių, tačiau ganėtinai reta viešnia knygynų ir bibliotekų lentynose.
Na kas gi gaiš savaites archyvuose, bandydamas išsiaiškinti kanalizacijos veikimo ypatumus XVII a.? Kas tais laikais atstodavo tualetinį popierių (šiaudų ir pakulų
gniūžtės), koks buvo „mėšlo mokestis“ ir kiek prisireikdavo vežimų ir kastuvų (1663-iaisiais) tiems nešvarumams iškuopti.
Kam įdomu aiškintis, kodėl plikbajorių puotose servetėlių galus prisiūdavo prie staltiesių* arba kodėl tostams skirtas taures gamintojai kiek
įpjaudavo**.
A. Čaplinskas – inžinierius-energetikas, tačiau jau keliasdešimt metų tyrinėja sostinės istoriją, o ši knyga jau šeštoji, skirta Vilniui. Ankstesnėse autorius (ne
mažiau įdomiai) pasakoja apie Vilniaus gatvių – Pilies, Rūdininkų, Didžiosios, Šv. Jono, Dominikonų, Trakų istorijas.
Beje, „Vilniaus istorija...“ (kaip ir aukščiau minėtos) yra knyga-albumas, t.y. didesnio formato, gausus spalvotų iliustracijų, sunkus ir storas (pusšešto šimto
puslapių). Na ir, nepigus, žinoma (apie 140 Lt). Bet labai įdomus.
Autorius nesyk pabrėžė, kad siekė šia knyga parodyti ne tik miesto buitį, bet ir „panarstyti kaulelius“ kai kurioms legendoms apie Vilnių. Pvz., paneigti XVI a.
kartografų aprašymus, kuriuose miestas piešiamas ne itin šviesiomis spalvomis, nors iš tikrųjų (anot Čaplinsko) Vilnius tada išgyveno aukso amžių.
Na, arba atvirkščiai, atskleisti gražiom legendom dangstomą niūrią tikrovę. Pvz., priminęs žinomą legendą apie Šv. Onos bažnyčios esą sužavėtą Napoleoną, Čaplinskas
santūriai nurodo, jog iš tikrųjų prancūzų imperatorius šią bažnyčią atidavė savo kavaleristams, kurie ją nusiaubė ir pavertė kuro sandėliu.
Žvilgtelkime į turinį, kuriame miesto istorija suskirstyta chronologiškai, nuo 1323 iki 2010-ųjų. Pirmieji miesto gyventojai, LDK sostinės kasdienybė, Abiejų Tautų
Respublikos laikotarpis, Rusijos imperijos metai, karai ir okupacijos XX amžiuje..
Kaip ten bebūtų, tai tik mažiau nei penktadalis labai spalvingos ir įdomios knygos, kurią tikrai verta turėti Vilniaus ir kasdienybės istorijos
mėgėjams.
Ją galima tiesiog vartyti. Tiesa, greitai praversti niekaip neišeis – nes kone kiekvienam puslapyje žvilgsnis turėtų kliūti už įdomių istorijų, mažai žinomų faktų ar
šiaip...įdomybių.
Na, kad ir skyrius apie amatus XVI-XVII a: negi neįdomu kiek trukdavo pameistrio diena (žiemos metu keldavosi 3 val. ryto, guldavo 7 vakaro), kokios baudos numatytos
pirmadieniais pagiriotis pratusiems meistrams, kodėl zomšininkų cechas nepriimdavo į savo gretas lenkų ir lietuvių, ką veikė elgetų cecho bizūnininkai arba... Kuo pasibaigė gatvių kautynės
Vilniuje 1635 m. kovą, kai prieš žydų kvartalą siaubusią minią magistratas metė jungtinę įvairių cechų – auksakalių, siuvėjų, kalvių „armiją“?
Arba dokumentuose aprašytų, pora audringų vienos giminės (Šperkovičių) metų (1678-1680), savotiška XVII a. „Santa Barbara“ Vilniuje***.
Žinoma, tokios istorijos tik „saldainėliai“ pagardinantys neskubrų, skyriais išrūšiuotą autoriaus pasakojimą apie vilniečius ir jų buitį. Tačiau sausokai skambantys
skyrių pavadinimai – „Amatai“, „Transportas“, „Prekyba“, „Gyventojai“ iš tiesų slepia tikrą įdomių faktų knibždėlyną.
Kam nesmalsu bus sužinoti kiek kainavo gorčius (2, 82 litro) pigiausio vietinio alaus, kokio stiprumo tuo laiku (XVII-XVIII a.) buvo įprasta degtinė (vos 15-20
proc.) ir iš ko gamindavo elitinę Gdansko „goldwasser“ degtinę (žolelės, šaknelės, cukrus ir aukso folija)?
Kokiais dažais XIX a. Vilniuje drausta dažyti namus (mėlynais, žaliais, geltonais ir rudais)? Kodėl XVIII a. padorios moterys nė už ką nebūtų apsimovusios
kelnaičių?
Kuriais metais Vilniuje užfiksuotas pirmas eismo įvykis, ką skelbė pirmas kelio ženklas ir kodėl miestiečiai XIX a. pabaigoje baisiai piktinosi naujoviškais
vežimais, turėjusiais gumines padangas.
Kaip vežikai kariavo su autobusais (1154 vežikų prieš kelioliką autobusiukų), kokie reikalavimai buvo pirmųjų autobusų vairuotojams (nerūkyti, nesikeikti, nepadoriai
nekalbėti, nemiegoti ir nedainuoti). Ką privalėjo daryti dviratininkas, jei priešais atvažiuojančio ekipažo arklys imtų baidytis (skubiai kur nors paslėpti dviratį).
Sakyčiau, knyga puikiai tinkama gidams, norintiems vienu kitu neįprastu faktu (ar visa jų šūsnim) pagardinti kelionę po Vilnių. Ir visiems kitiems Vilniaus istorijos
mylėtojams.
The History of Vilnius: legends and the truth
2011-06-24
Author: kgedas
Keywords: Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė, Charibdė, isbn:978-9955-739-21-0, 2010, istorija, Vilniaus istorija
Similar information in other sources: manoknyga.lt
It is the history of everyday Vilnius, that is, depicting the daily routines of the common city dwellers, what they ate and drank, where and how they slept, which streets they traversed (and how
those streets were lit). It is the history of the details and the mode of life, which makes it the most interesting of all, a rare bird on the shelves of bookshops and libraries.
Let us be honest, who would waste weeks of their time searching the archives in order to find out about the features of the sewerage system in the seventeenth century? Or what was the substitue
for toilet paper in those days (tufts of straw and tow). Or what was the "manure tax" and how many carriages and shovels were necessary to collect it (in 1663).
Who would be interested in finding out why in the feasts of the gentry, the napkins were sown to the tablecloths or why the manufacturers of the glasses for toasting would make slight incisions
into them.
Čaplinskas is an engineer and a specialist in energetics but for many years now he has been studying the history of the capital. This book is his sixth one about Vilnius. In his previous works
the author tells the histories of the main streets in Vilnius - Pilies, Rūdininkų, Didžiosios, Šv. Jono, Dominikonų, Trakų, and these histories are just as intruiging.
Moreover, "History of Vilnius..." (as well as the previously mentioned books) is also an album. It is of a larger format, heavy and thick (over five hundred pages), with abundance of colourful
illustrations. And of course, not so very cheap (about 140litas). But very captivating.
The author has mentioned repeatedly that in this book he sought to show not only the mode of life in Vilnius but also to chekc-up on some of the legends surrounding the city. For example, to
disprove the descriptions by the sixteenth century cartographers, in which the city is portrayed in not so bright colours, when (according to Čaplinskas) at that time Vilnius was experienced its
"golden age".
Or on the contrary, to reveal the gloomy reality under the beautiful legends. For example, the author evokes the well-known legend of Napoleon's fascination with the St. Anna's Church, saying
that in reality, the French Emperor gave away this church to his cavalrymen, who in turn ravaged it and turned it into a fuel storage space.
Let us now take a look at the contents. The city's history is divided up in a chronological order, dating from 1323 to 2012. The first inhabitants, the capital of the Grand Dutchy of Lithuania,
the period of the Republic of the two Nations, the era of the Russian Empire, the wars and occupations of the twentieth century... And this is less than one fifth of the colourful and captivating
book which is a must-have for those interested in the everyday life type of history and the history of Vilnius.
You can just look through the pages of the book, although that may take some time, for almost every page draws you to some interesting or little known fact or story. Take, for example, the
chapter on crafts in the sixteenth-seventeenth c. Wouldn't it be interesting to learn how long was the artisan's apprentice's day (in the winter he would wake up at three in the morning and go to
sleep at seven in the evening), what charges anticipated those artisans prone to having hangovers on mondays or why the suede workshop wouldn't allow any poles or lithuanians into their midst,
what was being done in the beggars' workshops or... how the street fight in Vilnius, March of the year 1635 ended, when the magistrate threw a joint "army" of artisans from various workshops
against the mob storming the Jewish quarter.
How about a few tumultous years (1678-1680) from the life of one family (The Šperkoricai) as depicted in documents and resembling a soap opera of the seventeenth c. Vilnius.
Of course, such stories are only the icing on the cake for this paced, chapter assorted author's narrative on the everyday lives of Vilnius inhabitants. The titles of these chapters seem a
little stiff - "Crafts", "Transport", "Trade", "Inhabitants", concealing a truly entertaining collection of facts and stories.
Who would be curious to know how much a "gorčius" (2.82 litre) of the cheapest local beer cost or how strong at that time (the seventeenth - eighteenth c.) was the customary vodka, what was
the elite "goldwasser" vodka from Gdansk made of (herbs, roots, sugar and gold foil).
In what colour was it prohibited to paint the houses in Vilnius in the nineteenth c. (blue, green, yellow and brown)? Why in the eighteenth c. respectful women would never wear panties?
In what year was the first traffic incident in Vilnius recorded, or what did te first road sign show? Why did the city dwellers at the end of the nineteenth c. resent the new carriages with
rubber tires? How the wagoners fought with buses (1154 wagoners against a dozen of buses)? What were the requirements for the first bus drivers (not to smoke, curse, talk disrespectfuly, sing or
sleep)? What was the cyclist supposed to do if the horse of the equipage across him took fright (hide the bike somewhere immediately)?
I would note that the book is particularly suitable for tour guides who wish to spice up their walks through Vilnius with a few (or a whole lot) of interesting facts. And of course, for all
others who admire Vilnius and its history.
„Vilniaus skulptūrų kelias“ – tai knyga, kviečianti į neįprastą pasivaikščiojimą po Vilnių,
apžiūrint skulptūras ir paminklus. Joje trumpai pristatomos net 109 Senamiestyje ir
centre esančios skulptūros bei jų autoriai, pateikiamas toliau nuo centro esančių
pavienių objektų ir skulptūrų parkų sąrašas. Kiekviena skulptūra ne tik mena savo istoriją,
bet ir atskleidžia sociokultūrinio sostinės žemėlapio kaitą. Kelionė skulptūrų keliais žada
netikėtus atradimus ir, žinoma, pasivaikščiojimo malonumą.
Leidykla: Modernaus meno centras (Literatų g. 8)
Autorė: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Knygos dailininkė: Laura Bautrėnaitė
Viršelio dailininkas Julijus Balčikonis
Fotografai: Julijus Balčikonis, Antanas Kairys, Tomas Ivanauskas
Vilniaus miestas, kaip ir bet kuris kitas civilizacijos darinys, bėgant amžiams keičiasi, nyksta ir vėl atsikuria. Miesto veidą ne kartą keitė karai, okupacijos, gaisrai ir kitos negandos.
Žvelgiant į dar nuo 1860 m. fotografijose užfiksuotą unikalią Vilniaus architektūrą, bendrus miesto vaizdus, panoramas, gyvenamąją aplinką ir daugybę kitų siužetų, mūsų dienomis akivaizdžiai,
ypač palyginus su nūdienos fotografijomis, galime įsitikinti, kaip per tą laiką pasikeitė miestas.
Carinės okupacijos metais miestas išgyveno ne vieną naikinimo laikotarpį. Įrengiant karinę tvirtovę Katedros aikštėje buvo nugriauti visi pastatai: Pilies vartai, vandens malūnas, Vilniaus
pilies teismo kanceliarija, mūrinės krautuvėlės ir kt. Norėta ir Katedrą su varpine nugriauti. Be to, mieste buvo nugriauta keliolika bažnyčių (beveik visi griovimai užfiksuoti J.
Čechavičiaus fotografijose), kitos – paverstos cerkvėmis, pastatyti trys paminklai – Jekaterinai II, Muravjovui-Korikui ir Aleksandrui Puškinui (1915 m. prie miesto priartėjus vokiečių
kariuomenei visi išvežti į Rusiją). Senamiestis tos okupacijos metais nukentėjo mažiausiai. Daugiausia Vilniaus vaizdų nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo pokario sukaupė Vladas
Drėma albume „Dingęs Vilnius“, gaila, kad nesinaudota fotografijomis.
Po Pirmojo pasaulinio karo miestas nebuvo taip smarkiai sugriautas, kaip praūžus Antrojo pasaulinio karo audroms. Žymiausias Vilniaus vaizdų fotografas Janas Bulhakas net trejetą kartų nuo
1910 iki 1944 m. užfiksavo Vilniaus vaizdų kaitą. Remiantis jo fotografijomis galime nesunkiai atsekti miesto veido pasikeitimus. Galima teigti, kad didžiausi pasikeitimai mieste įvyko
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokaryje.
1944 m. Vilnių daug kartų bombardavo sovietinė aviacija, o tų metų liepos 6–10 d. šturmuojant miestą, jį griovė ir sunkioji artilerija, ir tankai, ir kita karo technika. Visus tuos
sugriovimus užfiksavo Janas ir Janošas Bulhakai (fotografijų albumas „Vilnius. 1944“) ir paliko neginčijamą įrodymą, kad senasis miestas buvo suniokotas po karo. Ištisos miesto gatvės –
Rūdininkų, Vokiečių, Pilies, Vilniaus ir kitos nukentėjo labiausiai.
Pokaryje ilgą laiką stūksojo išdegusių namų sienos, kol neprasidėjo dar vienas didysis niokojimas. Buvo nugriauti atstatymui tinkami (sprendžiant iš J. Bulhako 1944 m. fotografijų) pastatai,
o jų vietoje, pvz., Vokiečių gatvėje per visą jos ilgį suręstas stalininės architektūros monstras. Napasigailėta ir Senosios sinagogos, ir kitų žydų geto pastatų. XX a. šeštajame dešimtmetyje
mieste atsirado keliolika senamiesčiui nebūdingų, išdidžiai skverais vadintų, tuščių plotų Rūdininkų, Pilies ir kitose gatvėse.
Mūsų dienomis Jano Bulhako žodžiai apie Vilnių iš jo knygos „Vilniaus peizažas“ (1936 m.) įgauna kitą, naują prasmę: „Vilnius skambina, groja, ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų
žiedais, raudonuoja stogų čerpėmis, žavi kalvų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį. Pranašiškai, skardžiai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!..”
Tad, ar mes, po visų negandų išlikusio ir naujam gyvenimui prisikėlusio Vilniaus paveldėtojai, galime nemylėti mūsų unikalaus kunigaikščių miesto.
Vilniaus senamiestis per karą ir pokariu negrįžtamai prarado didelę savo pastatų dalį. Pasakų miestas virto griuvėsiais. Daugelį metų buvo skelbiama, kad Vilnių sugriovė „hitleriniai grobikai“.
Ar tai tiesa? Archyvams pravėrus duris, atsirado galimybė sužinoti tikruosius miesto sugriovimo kaltininkus, o daugelį metų slėpta tiesa išlindo kaip yla iš maišo. Vienu sakiniu ją
galėtų apibūdinti posakis – vagie, kepurė dega! Būtent kas daugiausia šūkavo, tas ir griovė.
Knygoje, remiantis dokumentais, fotografijomis, aeronuotraukomis, žemėlapiais, žingsnis po žingsnio nagrinėjama atskirų pastatų ir kvartalų istorija bei jų dingimo priežastys.
„Vilniaus vaizdų kaita“
- tai yra spalvotomis nuotraukomis ir žemėlapiais iliustruotas
albumas.
Senovės Vilnius – „barzdų ir batų karalystė“
Leidyklos „Briedis“ naujiena „Vilnius per amžius“ – tai gausiai iliustruotas albumas su išsamiais komentarais ir senaisiais Vilniaus miesto planais, nukeliantis skaitytoją į
romantišką Lietuvos sostinės praeitį.
Aušros vartų arka. J. Bułhako nuotr., 1913 m. LDM.Pradėjus sklisti legendoms apie Aušros vartuose esantį stebuklingą Švč. Mergelės Marijos paveikslą, ši vieta tapo tikinčiųjų traukos
centru. Pagal seną paprotį, žengiant per Aušros vartus, derėjo nusiimti kepurę. 1785 m. LDK tribunolo išleistas įstatymas tai įpareigojo daryti net kitatikius žydus.
Knygą sudaro Varšuvoje gimusio, kurį laiką Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio (J. I. Kraszewski, 1812–1887) prisiminimai, dienoraščiai, romanų
fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmos pusės, kai jaunasis rašytojas
atvyko į miestą studijuoti medicinos, o vėliau ir literatūros.
Įvairiu metu publikuotus tekstus sieja meilė Vilniui, domėjimasis miesto istorija, jo architektūra, legendomis, nepakartojama dvasia ir gyventojais.
Į Vilniaus gyvenimą čia mokęsis ir net už dalyvavimą prieš carinę valdžią nukreiptoje studentų veikloje persekiotas J. I. Kraševskis žvelgia įvairiais aspektais. Vilnius autoriui
– tai gyvas miniatiūrinis pasaulėlis, nuolat besikeičiantis organizmas su savo džiaugsmais ir vargais, išminčiais ir kvailiais, amžinu šurmuliu, savotišku, tik jam būdingu, į jokį
kitą miestą nepanašiu gyvenimo ritmu.
Vilnius ir jo istorijos traukia, užburia, kartais net gąsdina: „Viešpatie mano! Tiek amžių praėjo, kaip šis miestas stovi, didėja, žlunga, keičiasi, kaip kokia pasakos skrybėlė, o
visada vis tas pats: styro gyvybės netekę praeities stuobriai ant kalvų ir slėniuose, filosofiškai žvelgiantys į naujas žmonių kartas.“
J. I. Kraševskis pasakoja apie Vilniaus bažnyčias ir didžiąsias religines šventes, tikinčiųjų procesijas, vargšus studentus ir vežėjus, miesto kavines, traktierius, savo paslaugas
atvykėliams siūlančius kalifaktorius, palėpėse organizuojamus vaidinimus, tarp miesto gyventojų sklandžiusias paskalas, Vilniuje leidžiamus laikraščius ir knygynus, puikiuosius
parkus bei prašmatnius dvarus. Viename skyriuje autorius užsimena ir apie savo suėmimą, pirmąsias kalinimo Vilniuje dienas.
Ne visada prisimename, kad daugybė seniai žinomų faktų apie Vilniaus istoriją mus pasiekė būtent iš Kraševskio kūrinių. Tad jei smalsu sužinoti, koks buvo Vilnius prieš kelis
šimtus metų, šis albumas kaip tik jums.
Vilniaus miesto panorama iš Paplaujos priemiesčio. A. Swieykowskio nuotr. 1861−1866 m.
Netoli Šv. Dvasios vienuolyno ir vietinei jurisdikai nepavaldžios miesto cerkvės, o iš kitos pusės – vos už varsnos nuo rusų pirklių svečių namų, Aštriajame miesto gale, buvo
iškilę vieni iš penkerių miesto vartų, išmūryti Aleksandro laikais, kai totorių antpuolių baimė paskatino karalių, vaivadą, vyskupą Vaitiekų pasirūpinti miesto įtvirtinimu,
apsaugant jį nuo laukinių pagonių įsiveržimų.
Tie vartai buvo pasišiaušę dantytais kyšuliais, su dviem bokšteliais, kuriuose lyg akys juodavo tuščios šaudymo angos, nes baimės metas praėjo, ir falkonetai vėl rūdijo miesto
ginklinėje.
Pro ten einantys miestelėnai pagarbiai nusivoždavo kepures ir gobtuvus, o rusų pirkliai, stovintys savo svečių namų tarpduriuose, vaikė žydus, kurie artėdami prie Aušros vartų
nenusiimdavo galvos apdangalų; tad žydas retai drįsdavo ten praeiti, nebent naktį.
Pro ten einantys miestelėnai pagarbiai nusivoždavo kepures ir gobtuvus, o rusų pirkliai, stovintys savo svečių namų tarpduriuose, vaikė žydus, kurie artėdami prie Aušros vartų
nenusiimdavo galvos apdangalų; tad žydas retai drįsdavo ten praeiti, nebent naktį.
Vartuose sėdėjo vartų prižiūrėtojas ir sargybinis, rinkęs iš važiuojančių į turgų valstiečių po grašį nuo vežimo arba akmenis, kuriais iš pradžių irgi mokėdavo už teisę įvažiuoti
į miestą. Neretai po tuo Dievo Motinos paveikslu užvirdavo įnirtinga kova ir ginčai ar muštynės, kartais ant grindinio liedavosi kraujas ar krisdavo plaukų kuokštai, kai kada į
tuos mūrus atsimušdavo ir girtų rėkavimai, ir įsisiautėjusių keiksmai. Bet Dievo Motina atleisdavo nusidėjėliams.
Kiek atokiau nuo vartų sėdėjo kelios prekeivės, vienos su šventenybėmis, o kitos su meduoliais. Pastarosios buvo vadinamos smagurininkėmis, nes jos išnešiodavo po miestą skanėstus
pintinėse. O pirmosios pardavinėjo škaplierius, žiedus, kryželius, paveikslėlius ir t. t. Tai buvo vargšės moterys, kurios, gėdydamosi elgetauti, tokiu būdu dorai pelnė sau duoną
kasdieninę.
O smagurininkės, dažniausiai priemiesčių moterys, vertėsi pardavinėdamos saldumynus, vaisius arba išnešiodamos juos po miestą, arba sėdėdamos ant išnuomotų taburečių už medinių
stalų, ant kurių dubenyse ar moliniuose induose išdėliodavo skanumynus, meduolius, aguoninius pyragus, vaisius...
Žvilgsnis į miestą ir jo gyventojus
Kadaise Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis
miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški prekybiniai santykiai, svetimšalių antplūdis neteikia individualaus veido, jie panašūs į daugelį ir daugelį
kitų, ir niekuo ypatingu neišsiskiria.
Naujoviški miestų papuošimai, pastatai, statiniai, keliai, tiltai ir t. t. visur beveik tokie patys kaip ir
pas mus, įvairių luomų gyventojai išore vieni į kitus supanašėja ir sudaro vieną bespalvę masę, tik senienos kiek išskiria miestus, o Vilnius iš daugybės senovės paminklų labai
nedaug išsaugojo nepažeistų ir neperdarytų ar dėl būtino reikalo, ar dėl senienų vertės nesuvokimo. (...)
Vilniaus vaizdas nuo Tauro kalno – Pohuliankos rajono. J. Hoppeno raižinys „Pohulianka prieš šimtą metų“. 1925 m. Manoma, kad Pohuliankos – vakarinio Vilniaus priemiesčio –
pavadinimas kilo nuo čia veikusios „Pohuliankos“ smuklės. Pats žodis gali būti verčiamas kaip „pasivaikščiojimų vieta“. Pro Pohulianką vedė kelias į Kauną ir Trakus.
Beveik iš visų įvažiavimų pusių Vilnius atrodo neypatingai, o nuo Lydos vieškelio – ypač nenaudingai, nes, miestą nujausdami, jo nematome, kol pro miesto vartus neįvažiuojame.
Važiuoji, važiuoji, tau sako, kad miestas jau arti, velkiesi smėlėtu keliu liesais kuinais iš Jedlinos užvažiuojamųjų namų, kurie, nors turėta „podorožnaja“, paimti po didelių
derybų su raštininku, nenorėjusiu juos duoti; jauti miestą pagal jo metafizinę atmosferą, atpažįsti jį pagal ubagus, sėdinčius pakelėje ir giedančius, kai pasirodo keliautojas,
vakar pradėtas gadzinkas; atpažįsti pagal sutinkamas pastotes, jau aiškiai miestietiškas, jauti miestą čia pat prieš save, pakyli nuo pasostės nekantraudamas – nieko nesimato. O
kai krenti atgal surūgęs ir piktas, pastebi prieš save užkardas. Dairaisi, miesto vis dar nėra. Juk jau į jį įvažiavai ir nežinai, kada įvažiavai, per kokį stebuklą jis tave
apsupo.
Bažnyčių naujų lyg ir nėra, užtat senos kaip reikiant atnaujintos taip, kad į senas ir naujas nepanašios; joms būdingi tik (išskyrus dvi Bernardinų) bokštai, sunkūs, neskoningai
papuošti gal XVII ir XVIII amžiuje. Ant kai kurių iš jų žydi mūriniuose vazonuose skardinės gėlės, pasodintos prieš šimtą metų; įsivaizduokite, kaip tai puošia! (...)
Neries pakrantė prie Žaliojo tilto. Litografija iš 1848 m. išleisto J. Wilczyńskio „Vilniaus albumo“.Pats Žaliasis tiltas čia nepavaizduotas. Prie Šv. Arkangelo Rapolo
bažnyčios, ant kalvos, kadaise stūksojo XVIII a. koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus statula.
